Lotyniškas degu pavadinimas yra Octodon Degus. Laisvėje degu gyvena apie 15 metų, bet nelaisvėje retai išgyvena iki 10-ties, dažniausiai – 5–7 metus.

Yra keturi pagrindiniai ir svarbiausi dalykai, kuriuos gavęs degu jausis gerai, tai: visavertis maistas, vanduo, dėmesys ir švarus bei erdvus būstas. 

Kilmė

Degu – kalnuotų Pietų Amerikos vietovių gyvūnas, kilęs iš Bolivijos, Argentinos, Čilės lygumų. Pagal kilmę šis gyvūnas dažniau priskiriamas jūrų kiaulytėms, triušiams ir zuikiams negu tikriesiems graužikams.

Laisvėje degu gyvena didelėmis kolonijomis ir dažniausiai aptinkami sausose lygumose, plytinčiose 1200 metrų aukštyje virš jūros lygio. Šiems gyvūnams patinka atviros, uolėtos ar netgi kalnuotos vietos. Uolose ir skardžiuose degu išrausia urvelius su gausybe išėjimų, kurie reikalingi tam, kad graužikas galėtų jaustis saugus ir nepagaunamas. Kiekvieną išėjimą degu sugeba puikiai užmaskuoti akmenimis, kad išvengtų nelauktų svečių. Šio tipo graužikų urveliai būna pakankamai erdvūs ir sudaryti iš daugybės atskirų patalpėlių, kuriose jie suka guolius ir kaupia maisto atsargas. 

Išvaizda

Savo forma degu primena smiltpelę, tačiau jų snukutis labiau panašus į voverės ar šinšilos. Tai pilkai rudo kailio, kreminės spalvos papilve ir pakakle žinduolis su gana didelėmis ausimis, ilga, trumpais plaukais apaugusia, juodu „šepetėliu“ užsibaigiančia uodega.
Suaugusio degu kūno ilgis yra apie 15 cm. Uodegos ilgis – 7,5–13 cm. Svoris – 170–300 g. 

Charakterio ypatybės

Degu – labai smalsus, protingas, aktyvus, drąsus, vietoje nenustygstantis, dėmesio reikalaujantis gyvūnėlis. Atsižvelgiant į tai, kad natūralioje aplinkoje šio tipo gyvūnai gyvena kolonijomis, todėl jie ypač mėgsta bendrauti, rekomenduojama juos laikyti po kelis. Aktyvesni ir labiau linkę bendrauti šie graužikai būna pirmąją dienos pusę ir vėlyvą popietę. Su degu tikrai nebus nuobodu šeimininkui, ypač jei narvelyje graužikas gyvens vienas. Šeimininko rodomas dėmesys jam bus labai malonus ir priimtinas, be to, daug greičiau pavyks jį prisijaukinti. Nepaisant to, jog natūralioje aplinkoje gyvenantys degu labai baikštūs, atsargūs ir mėgstantys slėptis, laikomi namuose jie nesunkiai leidžiasi prijaukinami. Gyvūnas greitai pripranta prie rankų, mėgsta, kai jį glosto ir kutena paausius. 

Degu yra gana protingas gyvūnas. Jis nesunkiai atpažįsta skirtingus garsus ar žmonių balsus. Tai padeda jam pažinti savo šeimininką ar jį anksčiau nuskriaudusį asmenį. Neišpasakytas degu smalsumas ir drąsa kartais gali pražudyti ir jį patį ar pridaryti net labai rimtų rūpesčių jo šeimininkui. Ypač juos reikia saugoti nuo šunų, kačių ir net dulkių siurblių, kadangi įsidrąsinęs gyvūnas gali tiesiog užsinorėti su jais susipažinti iš arčiau. Smalsumo vedinas degu nepraleidžia progos paragauti visko, ką tik suranda, todėl geriau nepalikti jo vaikščioti po namus be priežiūros. Kandžiojasi šie gyvūnai ypač retai. Įkasti jie gali tik tada, kai juos kažkas labai išgąsdina. Išsigandęs ar nepatogiai besijaučiantis graužikas savotiškai cypteli, tuo lyg perspėdamas, kad jam kažkas nepatiko.

Laikymo sąlygos ir pagrindiniai reikalavimai narveliui

Degu yra labai aktyvus, todėl jam reikalingas erdvus, patogus, su papildomomis slėptuvėmis, kuriose jis galėtų kaupti maisto atsargas ir sukti guolį, būstas. Tam puikiai tiks didelis (maždaug 100 cm ilgio, 30–35 cm pločio, 50 cm aukščio) narvas arba stiklinė, akvariumo tipo talpa. Geriausia, kad ji būtų pastatyta prie sienos, kur nėra skersvėjo.

Dugną rekomenduojama iškloti specialiomis presuotomis granulėmis arba stambiomis pjuvenomis. Jokiu būdu šiam tikslui negalima naudoti kedro pjuvenų, nes jų išskiriami garai yra pavojingi graužikui. Parenkant būstą ir įvairius priedus, reikėtų rinktis tokias medžiagas, kurių nepažeistų aštrūs ir stiprūs degu dantys. Tad geriausias būstas tokia graužikui būtų iš stiklo arba metalinių virbų. Apskritai stiklinis narvelis turi daugiau privalumų: visų pirma, iš tokio būsto degu nepabėgs savo aštriais dantimis prasigraužęs skylę, antra – labai lengva tokį narvelį plauti, valyti ir atsikratyti nepageidaujamų kvapų. 

Taip pat atminkite, kad kuo daugiau narvelyje yra slėptuvių, tuo geriau gyvūnėlis jame jaučiasi. Slėptuves galima padaryti iš natūralių medžiagų: storesnių medžio šakų, žievės, tuščiavidurių kelmelių ir pan. Spėjama, kad laisvėje degu statusas priklauso nuo guolio dydžio, todėl iš prigimties šis gyvūnas yra labai darbštus ir gabus statybininkas. Šiam tikslui į narvelį galima įdėti įvairių nedidelių medžio šakelių, dėžučių arba švaraus popieriaus (pvz., tam puikiai tiks minkštos servetėlės), iš kurių jis galės konstruoti savo guolį. Jokiu būdu tam netinka laikraščiai, nes juose yra kenksmingų sveikatai medžiagų, nuo kurių gyvūnas gali nugaišti. Kad degu turėtų užsiėmimą, į narvelį galima įdėti kopėtėles arba ratuką, geriau lygų, nes nuo virbelių jiems gali atsirasti nuospaudų.

Taip pat šie gyvūnai labai mėgsta smėlio vonias. Jas visiškai nesudėtinga paruošti – į kokį nors indą reikėtų pripilti smėlio (geriausia – skirto šinšiloms ar kito, pirkto specializuotoje gyvūnų prekių parduotuvėje) ir apie 10 minučių leisti degu po jį pasivolioti. Tai padeda jam išlaikyti kailį švarų ir sveiką. Kad išlaikyti švarų ir tvarkingą narvą, jį reikia valyti mažiausiai kartą per savaitę, o norint išvengti papildomos netvarkos, smėlio vonias rekomenduojama pradėti prieš valymą.

Maitinimas

Degu – žolėdis gyvūnas. Laukiniai degu mėgsta svogūnėlius, šaknis ir žievę. Rasti šiam maistui pakaitalą yra labai sunku, todėl pagrindinis racionas turi būti sudarytas iš specializuotų pašarų, kuriuose būtų tiksliai subalansuotas vitaminų, mineralų ir maistinių medžiagų kiekis. Degu reikalingos geltonos daržovės, pavyzdžiui, morkos, kaip karotino šaltinis. Be įprasto pašaro būtina įdėti ir šieno, jis reikalingas gyvūnui ne tik dėl maisto, bet ir guoliui susukti. Rekomenduojama, kad degu narve visada būtų specialios kreidos graužikams, jog ją grauždamas jis galėtų nusidilinti priekinius dantis (kandžiai auga visą laiką, todėl gali peraugti, o tai trukdytų gyvūnui normaliai ėsti). Šerti jį reikia du kartus per dieną tokiu pat laiku.

Kaip ir kiekvienas gyvūnas, degu mėgsta įvairius skanumynus. Kelios saulėgrąžos arba keli žemės riešutai per dieną jam suteiktų daug džiaugsmo. Jokiu būdu degu negalima duoti daug cukraus turinčio maisto, labai saldžių vaisių ar razinų, nes jų organizmas nesugeba cukraus perdirbti ir dėl to gali kilti įvairių ligų.

Nors laukiniams degu vanduo nėra būtinas, laikant juos namuose pasirūpinkite, kad augintinis turėtų vandens, geriau – vandentiekio, kadangi degu yra jautrūs burnos infekcijoms. Į vandenį (jei nenaudojamas specialus ratas su mineralinėmis medžiagomis) galima įlašinti kelis lašus mineralinių medžiagų, reikalingų graužikų organizmui. Tik tokiu atveju reikėtų nepamiršti šalia padėti kito indelio su vandeniu, jei kartais degu nepatiktų mineralų priemaišos. 

Auklėjimas

Kartais prireikia daug laiko ir kantrybės, kol gyvūnas pripranta ir ima pasitikėti savo šeimininku. Keli naudingi patarimai, kaip prisijaukinti degu.

Pirmiausia reikia stengtis jų nebijoti. Kuo dažniau stengiamasi parodyti, kad su juo elgiamasi draugiškai ir bandoma jį švelniai paliesti rankomis, tuo greičiau gyvūnas pripranta ir nebebijo.

Retkarčiais tame kambaryje, kuriame stovi degu narvas, reikėtų paleisti radiją. Muzika padeda greičiau priprasti prie triukšmo ir žmonių balsų. Taip graužikas gaus mažiau streso į kambarį įėjus šeimininkui ar kitam asmeniui.

Taip pat su degu reikia kalbėti. Jie greičiausiai tiksliai nesupras to, ką jam norima pasakyti, tačiau ilgainiui jis supras savo šeimininko nuotaiką ir reikalavimus tiesiog pagal intonaciją.

Poravimasis

Lytiškai degu subręsta būdami 6 mėnesių amžiaus, tačiau poruoti patariama vėliau. Nelaisvėje jie paprastai dauginasi ištisus metus (gamtoje – priklausomai nuo metų laiko). Patelės nėštumas trunka apie 90 dienų. Ji atsiveda nuo 1 iki 10 jauniklių, bet dažniausiai vienoje vadoje būna 5–6 maži degučiai. Jaunikliai gimsta jau su kailiuku ir atsimerkę, todėl beveik iš karto po gimimo sugeba savarankiškai bėgioti. Tik gimę jaunikliai sveria apie 14 gramų. Po vados patino nuo patelės atskirti nebūtina, nes jauniklių jis neskriaudžia. Patelė jauniklius savo pienu maitina 5–6 savaites, tačiau mažylius nuo motinos atskirti galima tik 8 savaičių amžiaus.